Kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas (1804-1877).
1918-ųjų metų Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko biografijoje, parašytoje praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės paskelbimo, pasakojama, kad jis tam tikrą vaikystės tarpsnį praleido Alovėje, pas savo giminaitį kunigaikštį Bernardą Kęstutį – Gediminą.
Donatą Malinauską siejo giminystės ryšiai ir su Jonu Karlovičiumi, kurio darbai Lietuvos labui iki šiol nėra plačiai aprašyti ir žinomi visuomenei.
Jonui Karlovičiui Subartonyse ( Varėnos r.) 2011 metais atidengta atminimo lenta atskleidžia neteisingą mūsų požiūrį į senąsias Lietuvos gimines.
Karai sunaikino didžiąją dalį dokumentų, likusius sunaikino arba gan gerai paslėpė sovietų valdžia, iki šiol jie nėra žinomi plačiajai visuomenei dėl apsunkinto priėjimo prie jų, anapilin iškeliavusių giminaičių taip pat nebepaklausi, todėl Lietuvos kilmingųjų giminės neteisingai lenkinamos.
Teisingumo vardan reikia pažymėti, kad tautos sąmonę atstovaujanti Vikipedija[1], garsųjį etnografą įvardina Jonu Aleksandru Liudviku Karlovičiumi, skirtingai nei Vilniaus Universitetas, pripažįsta lietuviškąją Jono Karlovičiaus kilmę.
Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto tinklapyje, skirtame Jonui Karlovičiui, lenkų kalba skelbiamas Irenos Fedorovič straipsnis „Zasługi J. Karłowicza jako redaktora pisma „Wisła“ (1888 – 1899)“[2]. Jo lietuviškame sutrumpintame vertime (Žurnalo Wisła redaktoriaus nuopelnai (1888-1899)), manau, tikslingai neskelbiama apie Jono Karlovičiaus giminaitį Vytautą Gediminą[3]. Irena Fedorovič straipsnyje rašė: „Za namową Karłowicza zbieraniem baśni, podań i pieśni ludowych zajęła się również jego krewna [siostra żony kuzyna Witolda Giedymina – I. F.] panna M. Horbaczewska z Jurgiela.” Gal vertimą palaiminę asmenys išsigando fakto, kad LDK palikuonys nebuvo sulenkėję ir aktyviai dalyvavo renkant, platinant ir propaguojant lietuvių tautosaką, tradicijas ir t.t.
Kunigaikščio Juozapo Kęstučio
– Gedimino 1840 metų asmeninis
antspaudas, kuriame pavaizduotas
Vyčio herbas kunigaikščio palapinėje,
kurios viršuje kunigaikščio mitra.
Kunigaikščio Bernardo Kęstučio – Gedimino laiško rašyto 1870 metais carui Aleksandrui II faksimilinės kopijos fragmentas.
Nėra abejonių, kad tiek signataro Donato Malinausko, tiek etnografo, muzikologo, kalbotyrininko Jono Karlovičiaus pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo aukštas caro valdininkas kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas. Donato Malinausko tokia tvirta lietuviška orientacija buvo suformuota jau vaikystėje. Pats Donatas Malinauskas save kildino iš kunigaikštytės Anielės Kęstutytės – Gediminaitės, o Jonas Karlovičius iš jos sesers kunigaikštytės Rožės. Jų tėvas kunigaikštis Jokūbas Kęstutis – Gediminas valdė Alovės dvarą, kuris po jo mirties atiteko jo sūnui kunigaikščiui Bernardui Kęstučiui – Gediminui (1804-1877). Tiek Donatui Malinauskui, tiek Jonui Karlovičiui teko bendrauti su kunigaikščiu Bernardu Kęstučiu – Gediminu ir pažinti jo lietuviškas nuostatas.
Kokiomis pažiūromis garsėjo, kokias gyvenimo vertybes puoselėjo, kokiai tautybei save priskyrė kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas ? Manau, reikėtų baigti spekuliuoti, skelbti viešai ir bandyti agresyviai įpiršti Lietuvos visuomenei netiesą. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas, tikrasis valstybės patarėjas (rus. действительный статский советник), 1870 metais carui Aleksandrui II (1818-1881) rašė apie savo kilmę, to rašto juodraštis saugomas Vilniaus Universiteto bibliotekoje. Rašte nurodė, kad „dėl prieštaravimo Lietuvos ir Lenkijos sujungimui 1445 metais, mano protėviai buvo priversti emigruoti į Rusiją, o jų žemės valdos buvo konfiskuotos lenkų“ (Предки же мои, в 1445 году, при возпрепяствованiи въ соединенiи Литовско – Русского Велико – кнажества съ Польшею, эмигрировали [были тогда принуждены удалиться, užbraukta originale] въ Россiю и удепы ихъ конфискованы тогда поляками).[4] Minimame rašte taip pat nurodė, kad giminė yra kilusi iš kunigaikščio Kęstučio ir per 400 šimtus metų naudojo sudėtinę pavardę – iš Kęstučio Gediminai arba Kęstutis – Gediminas.
Senasis uzrašas apie kunigaiksčio Vytauto Kestučio – Gedimino mirtį 1898 metais.
Kunigaikščio Vytauto Kęstučio – Gedimino antspaudas.
Kunigaikštis Bernardas Kęstutis – Gediminas tai nurodė laiške, nes nesutiko būti priskirtas lenkų tautai ir nuo 1863 metų būti apmokestinamas kaip lenkas. Jo lietuviškumą patvirtina ir teikta pagalba vyskupui Motiejui Valančiui, dirbant patarėju Sankt Peterburge.
Verta prisiminti, kad ir LDK Kęstučio anūko Mykolo Žygimantaičio žemės valdas lenkai taip pat konfiskavo, o LDK Kęstučio palikuonių likimus lyg šiol gaubia nežinios skraistė.
Kunigaikščiai Kęstučiai – Gediminai naudojo Vyčio herbą, kaip ir kunigaikščio Vaidoto sūnus Jurgis. Vilniaus Universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomas minėtos giminės 1840 02 16 dokumentas, pagal kurį kunigaikštis Juozapas Kęstutis – Gediminas įgaliojo savo brolį Bernardą administruoti Alovės (arba Topolin) palivarką. Dokumente, be Juozapo parašo, yra ir raudonojo lako herbinis antspaudas[5]. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVIII a. antspaudas dažnai būdavo svarbesnis už parašą, nes tai buvo vaizdinys, veikiantis žmogaus sąmonę. Po savininko mirties antspaudas būdavo sunaikinamas. Minimame dokumente yra asmeninis kunigaikščio Juozapo Kęstučio – Gedimino herbinis Vyties antspaudas, kas neabejotinai liudija minimo asmens kilmę. Antspaudas pagal savo dydį prilygsta signetiniam spaudui (žiedui). Spaudai (žiedai) šaltinyje visuomet pažymimi kaip signetai (сыгнет), o spaudai dažniau įvardijami kaip „печать“. Mažai tikėtina, kad yra išlikę minimos giminės spaudai (lot. sigillum, lenk. pieczęc, rus. печать) iš XVI–XVIII a., tačiau vienas toks spaudas su rankena iš XIX a., yra saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Šiandien galime tik spėlioti, kokio metalo žiedą turėjo ir kokiame brangakmenyje buvo įraižytas Vyčio herbas asmeniniame kunigaikščio Juozapo Kęstučio – Gedimino signete. Gal ir šiandien kokioje nors KGB generolo ainio kolekcijoje guli auksinis žiedas su safyru ir jame išgraviruotu Vyčio herbu. Taigi visi turimi faktai liudija kunigaikščio Bernardo Kęstučio – Gedimino kilmę ir lietuviškumą. Deja, Alovės dvaro pastatai išsprogdinti jau po karo, sulygintas su žeme šalia Alovės dvaro buvęs Vytauto kalnas, o žemė, priklausiusi dvarui, savininkams nesugrąžinta, o „teisingai“ padalinta svetimiems
Donatas Malinauskas apie 1905 m.
Alovės dvaras maždaug 1977 metais. Sovietmetyje kolūkio pirmininko Juliaus Truncės buvo nugriautas, o jo vietoje įrengta revoliucinių šokių aikštelė.
ūkime teisingi ir pripažinkime, kad ir dabartinė Nepriklausomos Lietuvos valdžia ne tiek stengiasi atkurti sovietų sugriautus dvarus ir įamžinti juose gyvenusių istorinių asmenybių atminimą, o veikiau siekia juos užvaldyti pralobimo tikslais, taip galutinai nukirsdama paskutiniąsias lietuviškumo šaknis ir sugriaudama ne tik valstybės tęstinumą, bet ir pačią valstybę. Viskas kaip tame internacionale…
[1] http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Aleksandras_Karlovi%C4%8Dius
[2] http://www4003.vu.lt/Zasugi-J-Karowicza-jako-redaktora-pisma-Wisa-1888-1899-970.html
[3] Kunigaikštis Vytautas Kęstutis – Gediminas (1834 03 06 – 1898 12 09)
[4] Vilniaus Universiteto biblioteka, rankraščių skyrius ( toliau VUB RS) F5-A16-3622
[5] Juozapo Gedimino įgaliojimas broliui Bernardui Gediminui, dėl Alovės (arba Topolin) palivarko administravimo.// VUB RS F4-(A535)22567