Krošinskiai

Krošinskių giminės medis

Du šimtus metų Rokiškio dvarą (tuo pačiu ir jo teritorijoje gyvenusius žmones) valdė Krošinskių giminė. Sprendžiant pagal dokumentus, ši giminė Rokiškyje apsigyveno apie 1515 metus. Tais metais datuojamas žemės maršalo Jono Mykolaičio nurodymas Timofejui Krošinskiui pristatyti į teismą rokiškėnus, nusiaubusius giedraitiškio bajoro Adomo Volodkovičiaus Vyžūnų dvarą[1]. Paskutinysis Rokiškio savininkas iš Krošinskių giminės Juzefas Krošinskis 1715 metais visus tėvo ir motinos valdytus dvarus užrašė (mirties atveju) Tyzenhauzams. Jis buvo užmuštas per konfederaciją, o dvarai – Rokiškis, Naujadvaris, Aukštadvaris, Kamajai, Vederiškė, taip pat valdos Vilniaus apylinkėse – liko Jonui Tyzenhauzui[2]. Tuomet Rokiškyje prasidėjo beveik du šimtmečius trukęs Tyzenhauzų valdymas.

XIX ir XX amžių sandūroje išleista lenkiška enciklopedija, remdamasi XVII a. istoriko Alberto Kojelavičiaus teiginiais, rašo, kad Krošinskiai gali būti tariamo Kęstučio sūnaus Vygunto palikuonys (kiti istorikai tokio Kęstučio sūnaus nemini). Vygunto sūnus Grigalius prie Nemuno kairiojo intako Servečės pastatęs Krošino pilį ir įkūręs miestą, nuo kurio jo palikuonys įgiję Krošinskių pavardę. Manoma, kad Žygimanto Kęstutaičio laikais ši giminė buvo persekiojama, o Krošinas atiteko valdovui. Krošinskams teko ieškotis tarnybos ir kitų valdų. Jie pabuvojo Švitrigailos tarnyboje Lucke, tarnavo Kazimierui Jogailaičiui, kuris apdovanojo Krošinskius valdomis Smolensko vaivadijoje, kur jie buvo ir valstybės tarnyboje. Konstantinas Krošinskis 1480 m. buvo Smolensko iždininkas. XVI a. Krošinskių giminė pasidalijo į dvi šakas, kurių viena šaka užgeso Smolenske to pat amžiaus viduryje. Kita kūrė savo ateitį etninėje Lietuvoje. Krošinskių herbas – sidabrinis trišakis raudoname skyde[3]. Jis sudaro dalį dabartinio Rokiškio herbo.

Apie tolesnius Krošinskių gyvenimo įvykius galime spręsti iš įrašų Lietuvos Metrikos knygose, archyvų dokumentuose ir iš dabar neišlikusių Tyzenhauzų dvarų archyvo dokumentų, kurių nuorašai arba išrašai, padaryti XIX a. pirmoje pusėje, dabar saugomi Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuose[4].

Rokiškio dvaro raštininkai, darydami senųjų dokumentų nuorašus, kartais trumpino, nurašydavo fragmentais, kartais, nebesuprasdami senųjų dokumentų ir juos perpasakodami, spėliodavo. Neretai nurašomi skundai teismams, tačiau nerandame pėdsakų, kaip teismai išsprendė šiuos skundus. Nurašinėjant dokumentus, į juos įsivėlė vienas – kitas netikslumas.

XV ir XVI amžių sandūroje paaštrėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) santykiai su Maskvos Didžiaja Kunigaikštyste (MDK). Stiprėjančios Maskvos valdovai, pasiskelbę rytų slavų žemių telkėjais, veržėsi į LDK rytinio pasienio žemes. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, siekdamas pagerinti santykius su Maskva, pasipiršo didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrai Elenai ir 1495 metais vedė ją. Savo žmonai ir jos palydai išlaikyti jis paskyrė daug dvarų slaviškose LDK vietovėse ir etninėje Lietuvoje, jų tarpe Anykščius ir Rokiškį. Nors kunigaikštienė Elena buvo lojali Lietuvos valstybei, bet Maskva nenutraukė ekspansijos į LDK žemes. Dar XV a. pabaigoje maskvėnai užėmė dalį Smolensko vaivadijos žemių, o 1514 m. ir patį Smolenską. Čia neteko valdų ir kunigaikščiai Krošinskiai: nepanorę tapti Maskvos pavaldiniai, jie persikėlė į etninę Lietuvą ir prašė LDK valdovų skirti jiems valdų vietoje prarastųjų prie Smolensko. Aleksandras mirė 1506 m., jo našlė Elena – 1513 m. Rokiškio dvaras vėl grįžo didžiajam kunigaikščiui. Žygimantas Senasis priglaudė jame pabėgėlį iš Smolensko kunigaikštį Timotiejų Krošinskį.

Sprendžiant pagal vardą (Timofejus) ir sūnaus vardą (Ivanas), Krošinskiai veikiausiai buvo stačiatikiai. Daugelis Lietuvos didikų, įsikūrusių rytinėse LDK žemėse, taikėsi prie vietos papročių, kalbos ir tikėjimo. Galbūt ne išimtis buvo ir Krošinskiai. Bet jie Rokiškyje nepastatė stačiatikių cerkvės. Maža to, Rokiškio bažnyčios ir klebonijos 1563 m. inventoriuje užrašyta, kad kunigaikštis Ivanas Krošinskis nuo visų grūdų duoda Rokiškio bažnyčiai dešimtinę[5]. Matyti bajorai, persikėlę į etninę Lietuvą iš rytinių LDK žemių pereidavo į katalikybę ir lenkėjo.